nukelta į rugsėjį
Matantys Beuysą vien per jo kūrinius susidarys nepilną vaizdą: į Beuysą reikia žvelgti per tai, kaip juntamas jo buvimas. Viena vertus, tai reiškia: kaip jis praktikavo meną. Tačiau, antra vertus, ir jo figūravimą žiniasklaidoje. Netgi nelabai ką žinantys apie Beuysą yra matę jį nuotraukose. Beuysas dėstė mieste, kuris septintąjį ar aštuntająjį praėjusio amžiaus dešimtmetį turėjo veikiau bankų miesto reputaciją su madingos jo gyventojų elegancijos prieskoniu. Netikėtai tai tapo tuo fonu, kuriame atsiskleidė Beuyso meno samprata ir jo meninė veikla. Nuo 1961 m. iki 1972 m., kai jį išmetė (anuometinis žemės ministras pirmininkas Rau, vėliau tapęs Vokietijos federacijos prezidentu), o paskui iki 1980 m. truko aiškinimaisi teisme, Beuysas dėstė Diuseldorfo dailės akademijoje, šioje vietoje plėtojosi ir jo meninė praktika. Kaip tik Diuseldorfo akademijoje pasireiškė Beuyso įtaka Katharinai Sieverding, Imi Knöbel, Blinkiui Palermo, čia susiformavo Jörgas Immendorffas ar Markus Lüpertzas (vėliau, 1988–2009 m., buvęs ir šios akademijos rektoriumi). Demonstratyviai nuo Kelno atsiribojusi Diuseldorfo aplinka neįsivaizduojama ir be Alfredo Schmelos bei nepaprastai įtakingos jo galerijos. Čia Beuysas tapo „Beuysu“, o Diuseldorfas – „Diuseldorfu“. Greta klausimo, kaip Beuysas tapo „Beuysu“ mums labai rūpi ir: kas buvo tas Diuseldorfas??
Šį klausimą gvildensime pokalbyje su pernai įsteigto
documenta instituto direktoriu prof. dr. Heinzu Bude.
Bendradarbiaujant su Goethe's institutu Vilniuje ir Šiuolaikinio meno centru (ŠMC)
grįžti
