Greita navigacija:
Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Bauhauzui – 100 metų
Aštuoni dalykai, kuriuos reikėtų žinoti apie bauhauzą

Grupinė bauhauzo menininkų nuotrauka (Dessau, 1926): iš kairės į deš.: Josef Albers, Hinnerk Scheper, Georg Muche, László Moholy-Nagy, Herbert Bayer, Joost Schmidt, Walter Gropius, Marcel Breuer, Wassily Kandinsky, Paul Klee, Lyonel Feininger, Gunta Stölzl ir Oskar Schlemmer.
Grupinė bauhauzo menininkų nuotrauka (Dessau, 1926): iš kairės į deš.: Josef Albers, Hinnerk Scheper, Georg Muche, László Moholy-Nagy, Herbert Bayer, Joost Schmidt, Walter Gropius, Marcel Breuer, Wassily Kandinsky, Paul Klee, Lyonel Feininger, Gunta Stölzl ir Oskar Schlemmer. | nuotr. (fragmentas): © picture alliance akg images

Minimalistinis dizainas, paprastumas ir funkcionalumas, arba kaip bauhauzas ketino pakeisti gyvenimą.

Von Nadine Berghausen

Utopija apie naują žmogų

Menas turi padėti ugdyti visuomenę. Tokį ambicingą tikslą skelbė Bauhauzo mokykla. Jos atstovai pernelyg nesikuklino – svajojo apie tai, kad jų taikomasis menas tarnautų „naujajam žmogui“. Bauhauzo mokyklos steigėjui ir jos pirmajam direktoriui Walteriui Gropiusui tai reiškė visų pirma glaudžią įvairių meno ir amatų rūšių sampyną. Projektuojant reikėjo taip prisiderinti prie gamybos procesų, kad projektuojamus objektus būtų galima pagaminti pigiai ir greitai. Kokybiškas dizainas vėl turėjo tapti prieinamas Vokietijos žmonėms, kadangi per Pirmąjį pasaulinį karą šalies ekonomika buvo visiškai sugriauta.

Bauhauzo dvasia

Tai primena idilišką menininkų bendruomenę: tik įsivaizduokime, kaip keletas garsių menininkų – grafikos dizaineris, architektas, mados kūrėjas, didžėjus, akcionistas ir fotografas – įsikuria atokioje meno mokykloje, kurioje jie, nors ir turėdami ribotus išteklius, gyvena, dėsto ir generuoja idėjas, kaip sukurti geresnę visuomenę. Tiesa, Veimaro realybė nė iš tolo nepriminė darnaus kūrėjų komunos gyvenimo. Kaip pasakojo dailininkas Josefas Albersas, jiems nepavykdavo susitarti nė vienu klausimu: „Kai Wassilys Kandinskis sakydavo „taip“, aš sakydavau „ne“. Tiesa, W. Gropiusas savo mokyklai siekė būtent tokios kūrybinės maišaties: „Bauhauzo stilius – ne stilius, ne sistema, ne dogma ar kanonas, ne receptas ir ne mada! Jis gyvuos tol, kol neprisiriš prie formos ir pagal kintančią formą ieškos paties gyvenimo kvintesencijos!“

Nuo dizaino revoliucijos iki architektūros mokyklos

Pirmajam bauhauzo etapui, kuris prasidėjo Veimare (1919–1925), būdingos permainų nuotaikos ir veržlumas. W. Gropiusas stengėsi sutelkti idėjas ir įsteigti dirbtuves. Jei Veimare dar buvo eksperimentuojama su teorijomis, tai Desau – vadovaujant antrajam direktoriui Hannesui Meyeriui (1925–1932) – imtasi karpyti išlaidas. Svarstymams apie pagrindines spalvas ir formas nebuvo pinigų, todėl dėmesį teko nukreipti į socialinės architektūros kūrimą. H. Meyeris kalbėjo apie bauhauzo „proletarizavimą“. Galiausiai Berlyne, kai vadovavimą perėmė Ludwigas Miesas van der Rohe (1932–1933), pirminė idėja – siekti sinergijos tarp atskirų meno rūšių – buvo galutinai pamiršta. Bauhauzas tapo architektūros mokykla.

Grupinė bauhauzo menininkų nuotrauka (Dessau, 1926): iš kairės į deš.: Josef Albers, Hinnerk Scheper, Georg Muche, László Moholy-Nagy, Herbert Bayer, Joost Schmidt, Walter Gropius, Marcel Breuer, Wassily Kandinsky, Paul Klee, Lyonel Feininger, Gunta Stölzl ir Oskar Schlemmer. Grupinė bauhauzo menininkų nuotrauka (Dessau, 1926): iš kairės į deš.: Josef Albers, Hinnerk Scheper, Georg Muche, László Moholy-Nagy, Herbert Bayer, Joost Schmidt, Walter Gropius, Marcel Breuer, Wassily Kandinsky, Paul Klee, Lyonel Feininger, Gunta Stölzl ir Oskar Schlemmer. | nuotr. (fragmentas): © picture alliance akg images

Rašyba mažosiomis raidėmis

Bauhauzo plakatas, 1929 Bauhauzo plakatas, 1929 | nuotr.: © picture alliance/Heritage images Verslo tapatybės idėja egzistavo ir bauhauzo laikais. Lakoniškumo ir funkcionalumo principai buvo taikomi ne tik butų ir buities daiktų dizainui, bet ir pačiai poligrafijai. 1925 m. Herbertas Bayeris, Desau spaustuvės ir reklamos dirbtuvių jaunesnysis meistras, paragino visus rašyti mažosiomis raidėmis. Kodėl? Laiko taupymo sumetimais. Visuose laiškų blankuose viršuje buvo spausdinamas toks paaiškinimas: „mes viską rašome mažosiomis raidėmis, nes taupome laiką. be to, kam reikia dviejų abėcėlių, jei tikslui pasiekti užtenka ir vienos? kam rašyti didžiąja raide, jei negalime kalbėti didžiąja raide?“ Sąmoningai nesilaikyti vokiečių kalbos rašybos taisyklių – pagal jas daiktavardžiai rašomi didžiąja raide – buvo labai modernu. Tiesa, toks žingsnis turėjo ir politinių pasekmių: miestų valdžia tiesiog sunaikindavo „Bauhauzui iš Desau“ adresuotus laiškus, parašytus mažosiomis raidėmis. Baimintasi, kad neva politizuoti bauhauzo menininkai galėjo skleisti komunizmo idėjas.

Moterys ir bauhauzas

Grupinė audėjų klasės (vadovė Gunta Stölzl (ryši kaklaraištį)) nuotrauka, maždaug 1927 Grupinė audėjų klasės (vadovė Gunta Stölzl (ryši kaklaraištį)) nuotrauka, maždaug 1927 | nuotr.: © picture alliance/akg-images W. Gropiusą apstulbino tai, kad naująja meno mokykla vienodai domėjosi tiek moterys, tiek vyrai. Naujoji Veimaro Respublikos konstitucija garantavo moterims neribotą laisvę mokytis, todėl moterys galėjo gauti studijų vietą meno mokykloje. Tačiau jų kelias nebuvo rožėmis klotas. Jei tik atsirasdavo galimybė, moteris išsiųsdavo į tekstilės dirbtuves. Bauhauzo sienų tapybos meistras Oskaras Schlemmeris šaipydavosi: „Ten, kur yra vilnos, atsiras ir audžianti moteris, net jei tai tėra laisvalaikio užsiėmimas.“

Triukšmingi kostiumų vakarėliai

Būtų klaidinga manyti, kad bauhauzas buvo rimtų avangardistų, besidominčių tik geometrinėmis formomis ir abstrakčiomis formulėmis, tvirtovė. Bauhauzo atstovai garsėjo ne tik paprastu ir tuo pat metu revoliucingu dizainu, bet ir legendiniais teminiais ir kostiumų vakarėliais, taip pat šokių ir teatro pasirodymais. Ištisas savaites būdavo siuvami ekstravagantiški kostiumai, daromi perukai, mokomasi šokių. Menininkai statė spektaklius, tarp kurių – pažangos ir technikos parodija „Figurales Kabinett“ („Figūrinis kabinetas“) ir groteskiška šokio, vaidybos ir pantomimos samplaika „Triadisches Ballett“ („Triadinis baletas“). Taigi bauhauzo stiliaus griežtumas tebuvo vienas iš gyvenimo Veimare, Desau ir Berlyne aspektų.

Bauhauzo grupės atlikėjai, 1930 Bauhauzo grupės atlikėjai, 1930 | nuotr.: © Bauhaus Archiv Berlin

Pašaipos

Pašaipų dėl neįprastų idėjų ir laužomų tradicijų bauhauzo menininkams nereikėjo ilgai laukti. Filosofas Theodoras W. Adorno plokščiastogius namus vadino „konservų dėžutėmis“, olandų dailininkas Theo van Doesburgas mėgdavo įgelti, kad bauhauzo atstovai gamina „ekspresionistines uogienes“, o filosofui Ernstui Blochui šis menas atrodė „beveidis“. Šiuos pagiežingus žodžius turbūt irgi galima vertinti kaip sėkmės įrodymą.

Plokščiastogis namas, pastatytas 1926–1927 m., bauhauzo gyvenvietė Desau-Tertenas Plokščiastogis namas, pastatytas 1926–1927 m., bauhauzo gyvenvietė Desau-Tertenas | nuotr.: © picture-alliance/akg

Bauhauzo kulto pasekėjai

Ezoteriškos pakraipos dzen mokytojo vaidmenį perėmė dailininkas ir pedagogas reformatorius Johannes Ittenas, 1919 m. pradėjęs dėstyti Bauhauzo mokykloje. Didžiai garbinamas mokinių ir iš visos širdies nekenčiamas priešininkų, jis supažindino Bauhauzo mokyklą su mazdaznano sektos mokymu. Sektos praktika apėmė vegetarizmą, badavimą, taip pat specialią kvėpavimo ir seksualinę praktiką. Dėstymo metodai irgi buvo kontroversiški: gimnastikos ir kvėpavimo pratimus keisdavo audringi mokytojo įniršio priepuoliai, prasidėdavę dėl to, kad mokiniai nedarė to, ko jis norėjo. 1923 m. po kivirčo su W. Gropiusu J. Ittenas paliko Bauhauzo mokyklą. Oskaras Schlemmeris mestelėjo kandžią repliką apie tai: „Meditacija ir apeigos Ittenui ir jo būreliui buvo svarbiau už darbą.“