Bauhauzui – 100 metų
Aštuoni dalykai, kuriuos reikėtų žinoti apie bauhauzą

Grupinė bauhauzo menininkų nuotrauka (Dessau, 1926): iš kairės į deš.: Josef Albers, Hinnerk Scheper, Georg Muche, László Moholy-Nagy, Herbert Bayer, Joost Schmidt, Walter Gropius, Marcel Breuer, Wassily Kandinsky, Paul Klee, Lyonel Feininger, Gunta Stölzl ir Oskar Schlemmer. | nuotr. (fragmentas): © picture alliance akg images
Minimalistinis dizainas, paprastumas ir funkcionalumas, arba kaip bauhauzas ketino pakeisti gyvenimą.
Nadine Berghausen
Utopija apie naują žmogų
Menas turi padėti ugdyti visuomenę. Tokį ambicingą tikslą skelbė Bauhauzo mokykla. Jos atstovai pernelyg nesikuklino – svajojo apie tai, kad jų taikomasis menas tarnautų „naujajam žmogui“. Bauhauzo mokyklos steigėjui ir jos pirmajam direktoriui Walteriui Gropiusui tai reiškė visų pirma glaudžią įvairių meno ir amatų rūšių sampyną. Projektuojant reikėjo taip prisiderinti prie gamybos procesų, kad projektuojamus objektus būtų galima pagaminti pigiai ir greitai. Kokybiškas dizainas vėl turėjo tapti prieinamas Vokietijos žmonėms, kadangi per Pirmąjį pasaulinį karą šalies ekonomika buvo visiškai sugriauta.Bauhauzo dvasia
Tai primena idilišką menininkų bendruomenę: tik įsivaizduokime, kaip keletas garsių menininkų – grafikos dizaineris, architektas, mados kūrėjas, didžėjus, akcionistas ir fotografas – įsikuria atokioje meno mokykloje, kurioje jie, nors ir turėdami ribotus išteklius, gyvena, dėsto ir generuoja idėjas, kaip sukurti geresnę visuomenę. Tiesa, Veimaro realybė nė iš tolo nepriminė darnaus kūrėjų komunos gyvenimo. Kaip pasakojo dailininkas Josefas Albersas, jiems nepavykdavo susitarti nė vienu klausimu: „Kai Wassilys Kandinskis sakydavo „taip“, aš sakydavau „ne“. Tiesa, W. Gropiusas savo mokyklai siekė būtent tokios kūrybinės maišaties: „Bauhauzo stilius – ne stilius, ne sistema, ne dogma ar kanonas, ne receptas ir ne mada! Jis gyvuos tol, kol neprisiriš prie formos ir pagal kintančią formą ieškos paties gyvenimo kvintesencijos!“Nuo dizaino revoliucijos iki architektūros mokyklos
Pirmajam bauhauzo etapui, kuris prasidėjo Veimare (1919–1925), būdingos permainų nuotaikos ir veržlumas. W. Gropiusas stengėsi sutelkti idėjas ir įsteigti dirbtuves. Jei Veimare dar buvo eksperimentuojama su teorijomis, tai Desau – vadovaujant antrajam direktoriui Hannesui Meyeriui (1925–1932) – imtasi karpyti išlaidas. Svarstymams apie pagrindines spalvas ir formas nebuvo pinigų, todėl dėmesį teko nukreipti į socialinės architektūros kūrimą. H. Meyeris kalbėjo apie bauhauzo „proletarizavimą“. Galiausiai Berlyne, kai vadovavimą perėmė Ludwigas Miesas van der Rohe (1932–1933), pirminė idėja – siekti sinergijos tarp atskirų meno rūšių – buvo galutinai pamiršta. Bauhauzas tapo architektūros mokykla.
Rašyba mažosiomis raidėmis

Moterys ir bauhauzas

Triukšmingi kostiumų vakarėliai
Būtų klaidinga manyti, kad bauhauzas buvo rimtų avangardistų, besidominčių tik geometrinėmis formomis ir abstrakčiomis formulėmis, tvirtovė. Bauhauzo atstovai garsėjo ne tik paprastu ir tuo pat metu revoliucingu dizainu, bet ir legendiniais teminiais ir kostiumų vakarėliais, taip pat šokių ir teatro pasirodymais. Ištisas savaites būdavo siuvami ekstravagantiški kostiumai, daromi perukai, mokomasi šokių. Menininkai statė spektaklius, tarp kurių – pažangos ir technikos parodija „Figurales Kabinett“ („Figūrinis kabinetas“) ir groteskiška šokio, vaidybos ir pantomimos samplaika „Triadisches Ballett“ („Triadinis baletas“). Taigi bauhauzo stiliaus griežtumas tebuvo vienas iš gyvenimo Veimare, Desau ir Berlyne aspektų.
Pašaipos
Pašaipų dėl neįprastų idėjų ir laužomų tradicijų bauhauzo menininkams nereikėjo ilgai laukti. Filosofas Theodoras W. Adorno plokščiastogius namus vadino „konservų dėžutėmis“, olandų dailininkas Theo van Doesburgas mėgdavo įgelti, kad bauhauzo atstovai gamina „ekspresionistines uogienes“, o filosofui Ernstui Blochui šis menas atrodė „beveidis“. Šiuos pagiežingus žodžius turbūt irgi galima vertinti kaip sėkmės įrodymą.