Kaip ir jos pusantro kambario butas Centagasėje (Zentagasse), kuriame poetė gyveno nuo šeštojo dešimtmečio, šis paskutinis tomas kimšte prikimštas vaizdų ir užrašų apie pastebėjimus ir jausenas takiame, kone pasakiškame pasaulyje. Iškalbingas jau knygos pavadinimas, jis, matyt, irgi buvo atspausdintas mėgstamiausia rašomąja mašinėle „Hermes Baby“: Iš ryto einu prie lango, žalia kaip samanos ir … matau, juntu, skonėjuosi, susimąstau – apie viską lauke ir viduje, aš – savame „žalume“, tegu ir nelabai aišku, ką tai reiškia. Pasaulį suvokia senstantis kūnas ir jame glūdinti jauna dvasia. Tai margaspalvis dienoraštis, jame vaizduojamas yrantis, bet ne tragiškas, daugių daugiausia tragikomiškas pasaulis, paskutinis Mayröcker kūrinys dar sykį patvirtina, kad skaityti šią autorę prilygsta free jazz klausymui: gausu netikėtų momentų ir truputį neįprasta.
