Projektas „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“
Tekstas: Sigitos Bučnytės
Paspaudę rankas du vyrai paskutinį kartą vienas kitam linkteli ir kiekvienas pasuka priešinga kryptimi. Vilhelmas lipdamas į vagoną dar kartą apžvelgia Priekulės stotį, kurios perone kabančio laikrodžio rodyklė jau artėja prie dešimtos. Jis dar pastebi, kaip į laikrodį neramiai žvilgčiodami kalbasi du jauni vyrai ir paskubomis į vagoną kelia lagaminus ir ryšulius. Pro juos sklaidydamas popierius nuskuba stoties prižiūrėtojas ir vos išvengia susidūrimo su tolstančiu malūnininku. Šis, nepastebėjęs darbuotojo, susimąstęs kerta peroną ir atrišęs arklius įlipa į vežimą.
Ekspozicijos „Vėjo milžino istorija“ fragmentas.
|
K. Marcinkevičienės nuotr.
Pajudėjus kinkiniui Jonas į kelią žvelgia buku žvilgsniu ir tuo metu mintyse džiaugiasi, kad kartu su meistru Vilhelmu įgyvendino svajonę – atnaujino malūną, kurio korpusą suks vėjo turbina dar vadinama vėjų rožė. Kai pagalvoji, kiek dienų praleista prie brėžinių ir skaičiavimų, kiek laiko skirta tinkamo meistro paieškoms ir kaip smagu, kad prasidedant 1912-iesiems naujovės jau čia, mano malūne Kantvainiuose.
Besidžiaugdamas pokyčiais Jonas suka savo vežimaitį pro didžiuosius vartus, jį pasitinka išpuoselėta gimtoji sodyba su trobesiais, jaunomis liepomis bei neseniai pasodintais vaismedžiais. Už jo, kiek tolėliau, išdidžiai sparnus iškėlęs, nurimęs lūkuriuoja jo malūnas. Šią minutę Jonas visa širdimi tiki, kad kaip atsiveria mylimos sodybos vartai, taip jo šeimos gyvenime veriasi geri pokyčiai – maloniai dūzgiantis malūnas, pilnėjanti šeima ir malonumas priimant kaimynus su dar kvepiančiais kviečiais, rugiais...
Tie patys sodybos vartai trankiai atsiveria 1949 metų šaltą kovo rytą, kai prie jų stovi Albertas, jo menką vatinę košia vėjas ir pro plonas kelnes šaltis skaudžiai gnaibo kojas. Pažliugusi žemė po kojomis ne tik bjauriai semiasi į skylėtus batus, bet ir primena kelių pastarųjų dienų nuotaiką. Dygiu žvilgsniu apžvelgęs sodybos pastatus Albertas nusispjauna ir susikeikia. Jis norėtų tokio patogaus ir šilto trobesio sau, kad nereikėtų kaip kokiam benamiui šuniui klajoti ieškant prieglobsčio. Bežemiai tėvai su dideliu būriu vaiku ne ką gali padėti jau pilnametystės sulaukusiam Albertui. Visgi norisi ir skanesnio kąsnio, ir jaukesnio priegalvio. Būsime lygūs ir mumis pasirūpins, kai iš kaimų bus išvalyti visi tie prasigyvenę iš kitų juodo darbo ir prakaito. Įvesime naują tvarką ir greitai gyvensime aprūpinti bei sotūs, – sau tyliai mąsto Albertas, ranka pamodamas mašinoje sėdintiems sėbrams važiuoti pro atvertus vartus.
Po stribų apsilankymo Genių sodyboje vėjas švilpia paliktuose tuščiuose pastatuose, jo šuorai nuožmiai plaka šalčio sukaustytų vaismedžių šakas sode, o tolėliau boluoja nuščiuvęs vėjo milžinas. Dar keletą savaičių po šio ryto apylinkėse tarsi nematomas juodas debesis kybo garsiai neišsakytas klausimas – kieno šeima bus pasmerktųjų sąraše? Kurį kitą išplėš iš savo žemės nepermaldaujami įsibrovėliai? Apylinkių gyventojai patyliukais pasakoja, kaip stribams suvarius Genių šeimą į sunkvežimį Jonas dar pasiprašęs nubėgti į klėtį. Stribams rūkant paskutinę cigaretę ir nekantriai žvalgantis, malūnininkas vis dar negrįžęs...
Kiemo vartai lieka atviri ir ilgai juos daužo neramus pavasario vėjas, kol vieną popietę mantos prikrautu vežimu atvyksta Pranas su Genute. Šen bei ten kieme lesinėjanti vištelė baugščiai stebi atvykėlius, šie lipdami iš vežimo kiek nedrąsiai apeina trobesius ir kiemą. Prano akys krypsta į vėjo milžiną, o jaunamartės žvilgsnis klaidžioja po namus, kurie dar mena senųjų šeimininkų gyvenimą. Vaikštinėdama po kiemą ji apžiūri jauną vaismedžių sodą, pastebi po langu besistiebiančią vynuogės atžalėlę.
Per ateinančius metus sodas sutvirtės, o vynuogė suvešės ir šakomis apipins langus, apsibers saldžiomis uogomis, jas raškys Prano ir Genutės du sūnūs bei dukrelė.
Eidama per kiemą kviesti vyro pietų Genutė su šypsena stebi savo mažuosius, su draugais dūkstančius kieme. Jie slapstosi ir bėgioja. Nulekia iki malūno ir grįžta. Milžinas seniai stovi tarsi sparnu įsirėmęs į dangaus mėlynę. Po paskutinės audros aplūžo senukas. Nėra kaip ir kam jo taisyti. O ir nebereikia. Kolūkyje garsiai dūzgia naujasis, mechaninis malūnas. Tiesa, Pranas jau nebemala, bet gal taip ir geriau. Keičiasi tvarka, keičiasi mechanizmai, kinta ir žmogaus gyvenimas.
O vaikai nardo aplink vėjo milžiną kaip džiugūs pavasario paukšteliai. Apsuka jį, žaisdami karą, lenktyniaudami, garsiai bildėdami užbėga laiptais iki pat viršaus ir išlindę pro ašį mažieji bebaimiai sliuogia sparnais. Savo drąsą įrodo tas, kuris sparnu nusileidžia iki krašto. Į vaikų žaidimus įsisukęs vėjas išneša jų juoką į apylinkes, kol šis nutolsta ir išnyksta. Vėjas po apylinkes dažnai nešioja ne tik juoką ar vietos gyventojų negandas, jis pasičiumpa vėjų rožę ir įsuka ne tik malūno sparnus, bet ir apgręžia patį milžiną. Kartais su vėju iš lūpų į lūpas po apylinkes sklando ir legendos apie užburtus malūnus bei paslaptingas dvasias ar patį nelabąjį, sudariusį sandorį su malūnininku.
Ekspozicijos „Vėjo milžino istorija“ fragmentas.
|
K. Juočerienės nuotr.
Nežinia, kaip būta Jono Genio malūne, bet vėjo milžinas daugelį metų vieniems buvo pažįstamas keliaujant keliu į Priekulę, kitiems – nemalonus vaiduoklis važiuojant tamsią pavakarę. Šie lengviau atsikvepia, kai pasklinda kalbos, kad pasiimti malūno atvyksta muziejininkai iš Rumšiškių. Sako, išgelbės nuo sunykimo, atkurs jį muziejuje ir pasakos apie išskirtinį vėjo milžiną iš Kantvainių. Kraipo žmonės galvas, ar reikia, kam tas pinigų švaistymas, kai toks vargas ir visko trūkumas aplink. Sako, gelbėja malūną nuo išnykimo, bet kam jis ir reikalingas, kai kolūkiuose jau veikia mechaniniai.
Rūpestingai išmatuotas, brėžinių knygose užfiksuotas, žmonių prisiminimais apipintas malūnas iškeliauja iš gerai pažįstamų Kantvainių pievų. Pro malūnininko sodybos vartus pajuda ir muziejininkų mašina, pro jos langą ranka modami Juškams pažada atsiųsti kvietimą, kai bus malūno atidarymas Rumšiškėse. Ilgesingai žvelgdamas Pranas paskutinį kartą kilsteli ranką atsisveikindamas ir užveria sodybos vartus.
Vis mažiau ir mažiau lieka buvusio gyvenimo ženklų.
Praėjus keleriems metams Juškų šeima vis rečiau prisimena buvusį malūną. Kvietimai jų sodybos neaplankė, o ir spaudoje negirdėti apie vėjo milžino likimą. Pražuvo kaip ir jo ankstesni šeimininkai Geniai tremtyje... Užminga malūnas 22 metams po tolio užklotais, šildančiais, šutinančiais ir slegiančiais savo svoriu. Tik drąsiau plevėsuojant trispalvėms vis dažniau ir garsiau imama kalbėti apie ištrintus ištisus valstybės ir šeimų istorijų puslapius. Pageltusioje byloje pažymėti faktai, lemiantys tremtinio dalią: Šeimos galva Genys Jonas Jurgio, gim. 1888, valst.-buožė, dabartiniu metu turi 7 ha žemės, 2 arklius, 2 karves, vėjinį malūną, vieną samdinį. Tarnavusių Tarybinėje armijoje Tėvynės karo invalidų, apdovanotų Tarybiniais ordinais ar medaliais, dalyvavusių partizaniniame judėjime Genio šeimoje nerasta.
Ir tik senuose laikraščių puslapiuose bei žmonių prisiminimuose likusios nuotrupos apie sumanų, apsiskaičiusį, naujovėmis besidomintį, apylinkių gyventojų mėgstamą ir gerbiamą malūnininką Joną, kuris mylėjo savo gimtąją žemę taip, kad stribams, nesulaukusiems grįžtančio iš klėties, teko jį dar leisgyvį iš kilpos ištraukti ir palydint keiksmais numetus į sunkvežimį išvežti. Ir nežinia, ar netoli Sibiro kapinių, kur palaidotas malūnininkas Genys, veši vaismedžių sodas ar stiebiasi vynuogės daigelis.
Tarsi vynuogės daigelis Genių sodyboje, Agluonėnų apylinkėse vis tvirčiau šaknijasi mintis grąžinti ir atstatyti malūną. Dar kolūkio laikais pradėjusiam dirbti Jonui Čepui ramybės neduoda sumanymas įkurti muziejų po atviru dangumi čia, Agluonėnuose, netoli Kantvainių.
Jau sutarta dėl transporto, nusimato ilgas kelias. Ankstų rytą vos pajudėjus apima ir neapleidžia nekantrumas, nemažėja jis ir vedant link malūno detalių. Tarsi skaudus smūgis smogia išdavystės jausmas, kai atidengus detales pasimato milžino žaizdos. Išpuvęs medis, sunykęs ir ištrupėjęs. Keliant keltuvu traška ir byra tarsi smėlis.
Nepavyks atstatyti. Nepavyks prikelti.
Milžino istorija ne kartą pasakota žurnalistams, politikams, lankytojams. Svarstyti projektai ir jų lėšos. Skaičiuota, planuota ir permąstyta. Malūnas grįžta į pažįstamas apylinkes, kur netoliese, Kantvainiuose, vaisius brandina Genio sodinti vaismedžiai, kur kerojosi senoji vynuogė, kur pažįstama kalba ir istorija. Negali malūnas vėl pamoti sparnais, negali pašėlęs vėjas suptis ant jo galingų pečių, bet jo buvusi jėga įkvepia veikti.
Prabėgus 22 metams po malūno grįžimo namo atminties vartai vėl veriasi. Šį kartą pakviesdami visus išgirsti tremties palytėtą žmogaus ir milžino istoriją. Bendruomenė, istorijos ir kultūros žmonės sodina jauną vynuogės atžalą prie kuriamų naujų milžino namų, kurie taps tiltu į praeitį, į atmintį, į jos įamžinimą ir išsaugojimą.
***
Rašytiniuose šaltiniuose pirmieji malūnai Europoje fiksuojami 833 metais. Manoma, kad žinios apie juos Lietuvą pasiekė prekybos keliais per Baltijos jūrą. Daugiausia malūnų nuo XVIII amžiaus pastatyta pajūryje ir Žemaitijoje. Visoje Lietuvoje XX amžiuje jų priskaičiuojama apie tūkstantį.
Malūnai pagal sandarą skirstomi į stiebinius, kepurinius ir sukonstruotus ant ratukų. Pastarajam tipui priskiriamas ir Jono Genio vėjo malūnas. Jis turėjo vėjo turbiną, vadinamąją vėjų rožę, kurios mentės pagal vėjo kryptį aktyvuodavo ratukų mechanizmą ir taip pasukdavo visą 13 metrų aukščio malūną, kad jo sparnai pagautų vėją.
Iki šių dienų išlikusios, neseniai konservuotos ir restauruotos Jono Genio vėjo malūno detalės papildė naująją ekspoziciją, kurioje pasakojama vėjo milžino ir jo šeimininkų istorija. Analizuojant techninius malūno sprendimus randama daug bendro su atsinaujinančią energiją naudojančiomis vėjo jėgainėmis, papildančiomis šių dienų kraštovaizdį.
