Būti tremtinio anūke: laiškai iš praeities

„Prisimenu, buvau gal dešimties, kai, atidengiant paminklą partizanams, deklamavau eilėraštį. Daug kas braukė ašarą, o Svarinskas, pagalvojęs, kad jau baigiau skaityti, ėmė man galvą glostyti. Vėliau senolis didžiuodamasis vis pabrėždavo – „tau Svarinskas galvą glostė“ , – 2023-ųjų rugpjūtį Tauragės muziejaus įrašų studijoje man pasakoja Judita.

Jos atmintyje iškilusi vaikystės figūra – monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigas legenda, disidentas, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas, kurio iniciatyva Kryžkalnyje prieš keletą metų pastatytas memorialas Lietuvos partizanams bei koplyčia.  Apie Juditos senolį Praną Rindoką-Jūrininką, įkūrusį Tremties ir rezistencijos muziejų Tauragės NKVD būstinėje Šubertinėje, žinoma kur kas mažiau. Šį pavasarį, eidamas 94-uosius, jis iškeliavo į amžinybę. Liko tūkstančiai jo sukauptų muziejaus eksponatų ir tik keletas daiktų, liudijančių jo paties gyvenimą: tremtinio lagaminas, kelios nuotraukos iš lagerio – liūdni ir tylūs, kaip ir daugelio tremtinių, gyvenimo rekvizitai.

Tačiau iškart po P. Rindoko mirties jo anūkė Judita man užsiminė apie senolio namų palėpėje rastus jo laiškus, iš lagerio rašytus mylimajai Pranciškai. Jie atskleis istoriją apie meilę, gyvenimą ir viltį, kuri tarsi šviesos spindulys pro lagerio langą skverbėsi ten, kur tam, atrodo, nebuvo vietos.

„Ar mylėsi mane, jei grįšiu nebe toks?“

Judita pasakoja, kad Prano ir Pranciškos meilės istorija prasidėjo gerokai prieš lemtingus įvykius. Kai susipažino, Pranei buvo apie 15 metų, Pranui – 16, tad jų pažintis iki tremties galėjo tęstis apie 10 metų. Pranciška buvo kilusi iš dešimties vaikų šeimos, gyveno neturtingai, beveik nelankė mokyklos, tik keletą pradinių skyrių, dėl to jos raštingumas buvo menkas. Būdama mažesnė prižiūrėdavo savo brolius ir seseris, o kai buvo maždaug dvylikos, ją išleido tarnauti pas kitus žmones, už maistą. Taip Pranė pateko į pasiturinčių ūkininkų Rindokų namus Gulbiškių kaime (Šilalės r.).

„Daug senoliai nieko nepasakodavo, nebuvo priimta apie tokius dalykus kalbėti, – pasakoja Judita. – Prisimenu tik, yra prasitaręs: „O, Milišauskaitė Pranė, oi buvo dikta merga, tik laiptais dun dun dun, greita tokia.“ Ir įsižiūrėjo ją, matyt, krito viens kitam į akį.“

Kai suėmė Juditos senolį, jam buvo 21-eri. „Moks­lus ketvirtoje gimnazijos klasėje Vainute turėjau nutraukti, nes mūsų namuose pradėjo daryti kratas. Mėtė mano knygas ant grindų, ieškodami įkalčių: „banditų“ laiškų ir dokumentų. Vienam stribui pasakiau: „Nedrabstyk, neplėšyk mano moksleiviš­kos knygos, snargliau.“ Jie taip pasiuto ant manęs, kad milicijos viršininką „snargliumi“ pavadinau, kad smarkiai primušė, o po kelių dienų gavau kvietimą pas Vainuto NKVD tardytoją“, – savo atsiminimuose rašė P. Rindokas. [Sudarė Steponaitytė, Ina. Šubertinė. II pataisytas ir papildytas leidimas. Tauragė: Printėja, 2021 m.] Neilgai trukus, 1951 m. vasarį, vykdydamas Žalgirio partizanų rinktinės ryšininkų užduotis, Pranas pateko į pasalą ir užpjudytas šunimis nebesugebėjo pabėgti. Suimtas buvo žiauriai tardomas, mušamas apie 4 mėnesius, tačiau bendražygių neišdavė. Galiausiai buvo nuteistas ir išvežtas į lagerį Vorkutoje, o tėvai, broliai ir seserys – į tris kitas Sibiro vietas. Pranė liko viena.
„Jis daug kartų rašė Pranei: neprisikurk iliuzijų, nes gal aš negrįšiu, apie savo ištikimybę per daug nerašyk.“ Ir grįžęs iš tremties, anot Juditos, su Prane jis buvo atviras: „Tu apsispręsk, ar mylėsi dar mane, nes aš jau nebe toks.“

Mylimųjų susirašinėjimas atskleidžia, jog ryšys su Prane padėjo Pranui iškęsti tremties sunkumus, teikė viltį, nors kartu vertė išgyventi skaudžią nežinomybę.

Dar blogiau nei Vorkutoje

„Skaitau senolio Prano laiškus, babutei siųstus iš Vorkutos, kur lageryje praleido 5 metus. Tai 1956–1957 m. daugiausia rašyti laiškai. Įsivaizduoju juos jaunus, kuriems dar visas gyvenimas prieš akis, nors tuo metu buvo nežinomybė ir skausmas, o babutė laukė savo Prano 5 metus... Jauna, sveika, graži. Laukė mylimojo iš Vorkutos. Ir dėl to, kad laukė, esu ir aš šioje žemėje...“  [Jautri Juditos ryšį su senoliais liudijančio jos įrašo socialiniame tinkle „Facebook“ ištrauka, 2023 m. liepa.]

Nors Pranė sulaukė savo mylimojo, pragaras nesibaigė ir jam grįžus į Lietuvą – šeimos namai buvo sunaikinti, okupantai neleido prisiregistruoti, trukdė įsidarbinti. Mylimieji ir toliau buvo priversti ryšį palaikyti tik laiškais.

„Jis dar turėjo padėti savo broliui, į Archangelską siuntinius siųsdavo, nes visa šeima dar buvo tremty, jis pirmas grįžo. Jis neturėjo jokių sąlygų užsikabinti tais laikais, net menkiausio darbo negalėjo rasti. Neturėjo kur apsigyventi, Klaipėdoj prisiglaudė, Butsargių gatvėj. Kitam kambary gyveno kažkokia merga, tais laikais ne panelė, merga skaitėsi, dar vyrai kažkokie, ir jis rašė: „Aš turiu ten lovelę tokią, pagalvė tokia, kad galima susikišti į kišenę, užsikloti irgi nelabai kuo, mažytė lovytė, išsivirti valgio irgi nėra kur.“ Norėjo pasikviesti Pranę į svečius per Velykas, bet, rašo, „kur tu gulsies, yra lova sulūžus, aš galiu sutaisyt. Yra tokia merga, tai kur tu gulsies, ar pas mane, ar pas tą mergą. Man nelabai gėda dėl šeimininkų, bet, žinok, užsikloti nelabai kuo yra, lova siaura. Ir, žinok, mano sąlygos dabar dar blogesnės nei Vorkutoj“, – pasakoja Prano anūkė Judita. 

Galiausiai įsimylėjėliai prisiglaudė pas draugus Semionovus Tauragėje. Pirmoji dukra Zita gimė 1958 m., jau santuokoje. Vėliau gavo kampą „chlorkalkinėje“, negyvenamosios paskirties pastate prie Jūros užtvankos, kur buvo laikomos chlorkalkės. Pranas tuo metu dirbo statybose, statė Tauragės I-ąją vidurinę mokyklą.
Tik gerokai vėliau šeima apsigyveno valdžios paskirtame butuke prie Tauragės vasaros estrados. Galiausiai pasistatė namą Tauragės Jovarų mikrorajone, kur ir prabėgo likęs gyvenimas.

Būti tremtinio anūke: ryšys  

Pranas ir Pranė Rindokai santuokoje pragyveno 66 metus, susilaukė dviejų dukrų – Zitos ir Irenos, Juditos mamos. Juditos prisiminimai apie senolį ir babutę šviesūs, nors jų gyvenimas nebuvo lengvas, o Pranei teko daug iškentėti kurstant šeimos židinį. Didelę dalį prisiminimų sudaro pilietinė veikla, į kurią Judita noriai įsitraukė.

„Buvau senolio draugė, mane turbūt labiausiai mylėjo, su manimi elgėsi švelniausiai. Vaikystėje nuolat dalyvaudavau minėjimuose Šubertinės kieme, jis mane įtraukė į tremtinių veiklą, per paminklų atidarymus deklamuodavau patriotinius, partizanų eilėraščius, į atlaidus mane vežiodavosi. Aš labai idealizavau partizanų veiklą ir patį senolį. Nuo mažens kartu su senoliu dainuodavau, kartais į kiemą atsinešdavau senolio akordeoną. Vėliau prisijungiau prie choro „Tremtinys“ kartu su Liudu Mikalausku ir kitais draugais. Tremtiniai jautėsi pakylėti, kad prie jų prisijungė jaunimas. Dainuoti važiuodavome į Ariogalą, į kasmet ten vykstantį Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“, – prisimena Judita.

Vasaras ir savaitgalius anūkė dažniausiai leisdavo pas senelius, kuriuos be galo mylėjo.

„Su pensininkais kažkaip būdavau visąlaik (juokiasi). Kitų paauglių juk varu nenuvarytum. O aš kitokia buvau, visi stebėdavosi. Man gerai, sakydavau. Visus savaitgalius pas senolius praleisdavau“, – teigė pašnekovė. 

Anot Juditos, senolis paskutinę savo gyvenimo dieną ligos patale dar bandė užtraukti partizanų dainą. Toks buvo užsispyręs. Su babute iki pat 90-ies Jovaruose gyveno dviese, patys tvarkydavosi buitį. „Mudu su senoliu jungė bendra prigimtis: meilė knygoms, dainai, mokslui. Humoro jausmas. Jis niekada nedejuodavo. Sakau, senoli, ar norėtum 100 metų gyventi, sako: neee, kam tiek vargti. Kitąkart klausiu, kaip jam senatvė, ar nesunki, o senolis atsako: kokia senatvė, ji jau seniai turėjo baigtis. Senolis jausmų babutei niekada nerodė, striošindavo, bet vis tiek mylėjo.“

Nežinoma herojė

Pranciška, kiek Judita atsimena, buvo nuolanki, bet dvasiškai stipri: „Nors sužinojau, kiek jai teko ištverti ir šeimoj jau gyvenant, aš jos rėkiant neatsimenu. Niekada. O kiek progų turėjo. Esu tik kartą mačius, kad susinervintų, bet jau sveikatos nebeturėjo, tai tik truputį pakėlė balsą, nerėkė. Ji nuolat, nuo 12 metų, dirbo. Ir visąlaik dėl senolio išgyvendavo, jai svarbiausia buvo, kad tėvas (taip jį vadindavo) būtų pavalgęs.“

Anot anūkės, Pranui esant tremtyje, Pranciškai padėjo tikėjimas, viltis ir ištikimybė, dvasinė stiprybė: „Babutė viename laiške rašė, kad pasižadėjo Dievui, – o ji buvo labai tikinti. Vienąkart man pasakojo, kad labai verkė atsiklaupusi prieš miegą, ji nuolat verkdavo dėl senolio. O senolis nebuvo laimingas, kad ji miegoti eidavo su nosine, laiškuose klausdavo: „Kam tu save taip kankini?“

Pasak Juditos, senolis skyrėsi nuo babutės labai daug kuo. „Todėl, kad jis buvo iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, gerai gyveno, neskurdo, ėjo į gimnaziją, mokyklą, labai gerai mokėsi, buvo pamaldus, labai gražus, visos mergos krito po kojom, – prisiminimais dalijasi Judita. – O kai grįžo iš lagerio, visai nebe toks buvo. Būdavo visko, garsiai rėkaudavo, pykdavo. Kaimynai viską girdėdavo. Jei nebūtų buvę tremties, tų galvos daužymų, jis nebūtų buvęs toks. Jį atsiminė visi taikų, sveikai pasiutusį jaunuolį, aktyvų, bet labai vertinantį šeimą, brolius, seseris. Ir visą gyvenimą jis buvo pamaldus, dorovingas, nei gėrė, nei rūkė, ištikimas, labai mylėjo dukras, dirbo sunkiai, kad būtų pavalgiusios ir aprengtos, kad nieko netrūktų. Buvo šeimos žmogus, bet sužalotos psichikos. Traumos persiduoda iš kartos į kartą, juk tais laikais apie psichikos sveikatą išvis nebuvo kalbama“, – atviravo pašnekovė.

Nepaisant to, anot anūkės, Pranas visą gyvenimą laikėsi tvirtai. Niekada neverkdavo. „Jis buvo labai geras, turėjo savitą humoro jausmą, bet nervais visą gyvenimą sirgo. Neapykantos žmonėms nejautė ir nebuvo piktas su kitais. Pykčio priepuoliai užeidavo tik artimųjų aplinkoje, o kitiems jis buvo labai geras. Ne dirbtinai, bet iš tikrųjų. Jis mėgdavo pajuokauti, bet buvo labai nervingas buity – ko nors neranda, susinervina, tada keikiasi, negalėdavai prieštarauti jam. Tada babutė eidavo padėti ieškoti. Su išmintim, su meile. Nes kitaip nebūtų išgyvenusi tiek metų. Daug kas sakydavo, kad reikia jai paminklą pastatyti, kad ji yra nežinoma herojė.“

Vilties gatvė

Baigusios pokalbį, su Judita vykstame į Prano ir Pranės Rindokų namus, kurie, abiem šeimininkams išėjus, Juditos teigimu, tikriausiai bus parduoti. Juditos babutė Pranė užgeso ligoninėje dar 2022-aisiais, lūžus kojai, pačiame koronaviruso pandemijos įkarštyje. Neilgai trukus, vos po metų, paskui ją išėjo ir Pranas. Šioje palėpėje, kaip Judita sako, „ant aukšto“, lagamine, dar būdama mergaitė ji atsitiktinai ir surado senolio laiškus.

Svetainėje ant sienos tebekaba išausta „Tautiška giesmė“ ir šventųjų paveikslai, o kambaryje virš lovos – kilimas su kutais, primenantis Juditai jaukius savaitgalius ir vasaras pas senelius.

„Aš vaikystėje jį glostydavau, nes perbraukus keisdavosi spalva, iš virvelių kasytes pindavau. Su babute visąlaik miegodavau vienoj lovoj, labai mėgdavau... – rodo ji ir matuojasi senolio lazdą bei paties pasisiūtą kepurę. – Senolis visada pats siūdavosi kepures.“
Gilų ryšį su senoliais liudijanti namų buitis, anot Juditos, stipriai pasikeitusi. „Tuščias namas. Sujauktas. Nebe ta buitis. Bet kraujyje įaugęs. Ryšys dar didžiulis“, – atvirauja pašnekovė. Nors šeimininkų gyvenimą liudijančių detalių dar apstu: ant staliuko – pora nesuvalgytų sausainių ir senolio akiniai... 

Apie autorę:
Eglė Červinskaitė yra žurnalistė, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė. Domisi tremties, Lietuvos laisvės kovų, partizanų likimų temomis, jomis yra parašiusi nemažai publikacijų. Su šios publikacijos pašnekove Judita Šmitaite-Laurinavičiene autorę sieja ilgametė pažintis, dėl to daugelis faktų apie šeimos gyvenimą jau buvo žinomi. Autorė nuoširdžiai dėkoja Juditai už atminties saugojimą, bendradarbiavimą ir nuoširdumą pasakojant šią istoriją. Šios publikacijos tikslas – per kitokią prizmę atskleisti partizano, politinio kalinio, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo asmenybę, užtikrinti gyvosios atminties išsaugojimą, pabrėžti žmogiškųjų ryšių, šeimos bei meilės svarbą negandų akivaizdoje.

© Goethe-Institut Litauen, 2023