Dea Loher
Jei būčiau degalinės operatorė

Dea Loher laikoma viena dažniausiai statomų vokiškai rašančių dramaturgių. Jos pjesėse pasakojama apie užmirštus ir niekur nepritapusius žmones, apie sužeistus rojaus paukščius ir visas tas baisybes, kurios gali patyliukais tūnoti kasdieniame gyvenime.

Stebėti šio pasaulio prarastųjų gyvenimą – tokio tikslo Dea Loher siekia nuo tada, kai baigė germanistikos ir filosofijos studijas Miunchene ir tapo viena pirmųjų Berlyno aukštosios menų mokyklos sceninio rašymo specialybės absolvenčių. Tarp jos dėstytojų Berlyne buvo ir Heineris Mülleris. Metus trukusį laikotarpį tarp dviejų studijų ji praleido Brazilijoje. Viešnagė šioje šalyje paliko savo pėdsaką – žiūrovai išvydo dvi nuostabias premjeras. Pjesėse „Unschuld“ („Nekalti“, 2003) ir „Das Leben auf der Praça Roosevelt“ („Ruzvelto aikštė“, 2004) autorė pristato žmones, kurie neturi ką prarasti ir eina gyvenimo keliu, žarstydami šiurkštų humorą, kaip, pavyzdžiui, diabetu serganti dramos „Nekalti“ veikėja: „Jei būčiau degalinės operatorė, užtektų vienos cigaretės“, – sako ponia Cuker. Ji – viena iš tų personažų, kurie įsivaizduoja, galintys patys užbaigti savo gyvenimą.

Kūrybinis palydovas

Pagrindinis Deos Loher kūrybinis palydovas – režisierius ir scenografas Andreas Kriegenburgas. Jis pastatė daugumą jos pjesių ir pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį Hamburgo teatre Thalia Theater buvo subūręs tokią aktorių trupę, apie kurią galima tik pasvajoti. To meto premjeriniai spektakliai „Das letzte Feuer“ („Pabaigos ugnis“, 2008 m.) ir „Diebe“ („Vagys“, 2010) reiškė autorei dar du kūrybinius laimėjimus, po kurių ji buvo galutinai priimta į dažniausiai statomų šiuolaikinių vokiečių rašytojų klubą. Andreas Kriegenburgas ir toliau liko mėgstamiausias jos režisierius, o Hamburgo teatro Thalia Theater trupė persikėlė dirbti į Berlyno teatrą Deutsches Theater.

Kurį laiką apie Deą Loher nebuvo nieko girdėti. Ji ėmėsi „didesnio projekto“ – 2012 m. išėjo pirmasis jos romanas „Bugatti taucht auf“ („Bugatis išnyra“). Kad turi polinkį epiniam žanrui, autorė įrodė dar 2005 m., kai pasirodė jos novelė „Hundskopf“ („Šuns galva“). Romano veikėjas Jordis primena ankstesnių pjesių personažus. Galutinai išmuštas iš vėžių lemtingo įvykio, jis nusprendžia pakeisti savo gyvenimą. Paauglių sumušto berniuko mirtis jį taip sukrečia, kad jis nusprendžia skirti mirusiajam savo sugalvotą „projektą“ – iškelti iš Madžorės ežero dugno „Bugatti“ automobilį, atsidūrusį ten prieš 75 metus. Knyga sulaukė entuziastingų recenzijų. Panašu, kad tai bus ne paskutinis D. Loher romanas. 

Lemties aspektas

Noras suteikti naują prasmę pakrikusiam gyvenimui kaip motyvas periodiškai iškyla D. Loher kūryboje. Tai pasakytina ir apie pirmąją po romano sukurtą pjesę „Am Schwarzen See“ („Prie Juodojo ežero“), kurioje dvi sutuoktinių poros, susitikusios po daugybės metų, ieško atsakymo į klausimą: kodėl mūsų vaikai kartu pasitraukė iš gyvenimo, kodėl mes tiek mažai žinojome apie juos tada ir tiek mažai žinome šiandien? Premjera vėl buvo patikėta Andreasui Kriegenburgui, kuris į neviltį puolusius tėvus įkurdino be galo desperatiškoje lofto aplinkoje, jų vienatvę paryškindamas smulkiais nepasitikėjimo gestais ir skausmingomis grimasomis. Į teatrą Dea Loher sugrįžo su pjese, kuri buvo visai kitokia nei prieš dešimtmetį. Autorė atsisakė plačios personažų panoramos, daugiausia dėmesio skirdama keturiems kamerinės pjesės veikėjams.

Nenusisekusio gyvenimo istorijos visada domino Deą Loher – net ir šiandien, kai Europa išgyvena milžiniškas permainas. Neoliberalios rinkos dereguliavimo priemonės nuolat sukelia neramumų rinkose ir didina migrantų srautus Europoje. Susidaro įspūdis, kad naujausi autorės sukurti veikėjai taip pat sutinkami ten, kur perskirstomi darbai ir pinigai. Naujausioje pjesėje „Gaunerstück“ (2015, premjera įvyko Berlyno teatre Deutsches Theater) jauna dvynių pora iš Ispanijos siekia įgyvendinti svajonę apie geresnį gyvenimą. Tėvas juos paliko, aukščiau už pagalbinius darbininkus jie niekada nepakils. Todėl jie sudaro nusikalstamą sandėrį su žlugusiu vidutinio dydžio verslininku. Kad gautų draudimo išmoką, juvelyras pasiūlo jiems organizuoti jo užpuolimą. Ir vėl Deos Loher veikėjai nebūtinai laimi kovą dėl vietos rinkoje ir gyvenime.