Ne marios pasiglemžia tinklus

Kuršių nerijos žvejai sako, kad jų amatui gresia išnykimas. Fotografė ir teksto autorė Rūta Žukė išplaukė į Juodkrantę dokumentuoti šimtmečius menančios žvejybos tradicijos.

5:45 val. ryto, ir aš jau keltu keliuosi iš Klaipėdos į Smiltynę. Čia mane pasitinka Karolis Tamulis, jaunas žvejys iš Juodkrantės. Nuo Gintaro įlankos išplaukiame į Kuršių marias.

Mūsų tikslas – ne stebėti kylančią saulę, o ištraukti iš vandens gaudykles ir susirinkti laimikį, per naktį pakliuvusį į tinklus. Žvejyba yra Karolio aistra, kasdienis darbas ir pajamų šaltinis. Kaip ir daugelis žvejų, jis šį amatą perėmė iš tėvų ir senelių. Tačiau šis verslas pamažu nyksta, žvejų mažėja. Dalis Kuršių marių žvejų mano, kad ateityje verslinės žvejybos mariose neliks – kaip ir profesionalių žvejų.

Siekdamas išsaugoti žuvies išteklius, 2023 m. Seimas, su retomis išimtimis, uždraudė verslinę žvejybą Lietuvos ežeruose ir upėse. Nuo 2026 m. bus leidžiama tik stintų žvejyba ir tokia žvejyba, kuri yra laikoma tautiniu paveldu.

Kuršių mariose verslinė žvejyba bus leidžiama ir po 2026 m., bet įmonės yra skatinamos atsisakyti šio verslo: iš žvejybos visuose vidaus telkiniuose pasitrauksiančios įmonės 2024–2025 m. gautų 100 proc. kompensaciją, o 2026 m. – 80 proc. Kompensacijos skaičiuojamos pagal 2018–2022 m. deklaruotus sugautų žuvų kiekius, ilgalaikį turtą ir darbuotojų atleidimo išlaidas.

Žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra“ duomenimis, šiuo metu Kuršių mariose žvejoja 49 įmonės. Iki 2008-ųjų, kai dar nebuvo prasidėję žvejybos ribojimai, įmonių buvo apie 70.

Anot Karolio, šiandien vien iš žvejybos pragyventi nebeįmanoma. Papildomai tenka ieškoti kitų šaltinių. Pats Karolis užsiima žvejybos edukacija – rengia pažintinius susitikimus, kurių metu pasakoja apie žvejybą Kuršių mariose. „Rodau įrankius, tinklus, gaudykles. Parodau, kaip siuvu, adau gaudyklių skyles, aiškinu apie gaudyklių veikimo principą“, – pasakoja Karolis.

Be žvejybos, įvairūs kiti verslai Kuršių nerijoje pradėjo kurtis apie 2000-uosius, tai lėmė išaugęs vokiečių turistų skaičius. „Vietiniai iškepdavo namie duonos, išrūkydavo karšį, pastatydavo termosą ir prie Raganų kalno prekiaudavo.  Pradėjo rastis ir kitų verslų – nakvynės paslaugos, pramoginiai plukdymai po marias, atsidarė kavinių. O kiti tiesiog liko žvejoti. Jiems dabar sunkiausia“, – sako Karolis. Karolis neabejoja, kad neišsaugojus žvejybos tradicijų labiausiai nukentėtų vietos bendruomenė. „Į Neringą atvažiavę poilsiautojai gal ir piktinsis, kad nėra kur įsigyti rūkytos žuvies, bet tuo ir baigsis. Skaudžiausia bus mums, vietiniams. Kiekviena žuvis turi savo sezoną, ir dažnas, gyvenantis prie marių, neįsivaizduoja gyvenimo be žuvies. Kiekvieną rudenį vietiniai sūdosi ar šaltai rūko žiobrius, vasarą rūko karšius ir ungurius, žiemą laukia stintų ir vėgėlių. Ir taip iš kartos į kartą“, – sako jis.

Karolis žvejyba užsiimti nusprendė tuomet, kai dalis žvejų jau traukėsi iš šio verslo. 2016-ųjų vasarą atvykęs pas senelius į Juodkrantę žvejoti, čia pasiliko iki lapkričio. „Pabaigėme gaudyklių sezoną, viską sutvarkėme, gaudykles išdžiovinome, sudėjome į sandėlį – lauksim stintų meto. Tada išvažiavau į Vilnių, keletą mėnesių pabuvau, į Juodkrantę grįžau vasarį ir pradėjau vadovauti įmonei.“ Prieš tapdamas žveju Karolis dirbo teatruose, reklamos agentūrose kaip laisvai samdomas darbuotojas, gamino dekoracijas, tad dabartinis fiziškai sunkus ir pavojingas darbas be laisvadienių jo neišgąsdino. Netrukus jis susidraugavo ir su Juodkrantės bendruomene: „Vieni sodina krokus, vyksta talka, o aš verdu žuvienę. Kad ir kur atvažiuoji gyventi, turi pajusti vietos dvasią. Jei pritampi kaimynystėje, gali įgyvendinti ir savo iniciatyvas“, – pradžią prisimena Karolis. Karolio seneliai susipažino septintajame dešimtmetyje dirbdami viename Juodkrantės žuvininkystės ūkių. Iš Dzūkijos kilusi močiutė čia gavo paskyrimą: dirbo meistre sandėlyje – sverdavo, skaičiuodavo, sūdydavo žuvis. Aukštaitis Karolio senelis Juodkrantėje jau gyveno, buvo baigęs ichtiologijos (mokslo apie žuvis – red.) studijas.

„Tais laikais nelabai čia kas nors norėjo važiuoti. Visi norėjo į miestus, kur būtų „prie blato“. O čia viskas buvo kitaip: įvažiuoti galima tik su leidimais, naktį prie jūros vaikščioti neleisdavo, nes gi pasienis. Daug čia tokių, atvažiavusių iš visos Lietuvos. Dėl to Kuršių nerijoje ir nėra dialekto: kuršininkų kalba išnyko, vokiečių taip pat“, – paaiškina Karolis.

Tą saulėtą rytą surinkę laimikį ir gaudykles grįžome į krantą. Karolis pasvėrė žuvis ir vieną didelį karšį padavė man. Sykiu pasidalino ir senoviniu receptu – žuvį reikia skrosti per nugarą ir kartu su tarkuotom bulvėm apkepti orkaitėje. Pervalkoje, visai šalia marių, didelėje sodyboje, apsuptoje medžių ir paties šeimininko rankomis iš medžio kurtų meniškų akcentų, gyvena žvejys Zolenas Lubys. Kai jo šeima persikėlė čia iš Kretingos, Zolenui buvo treji. Šiandien jam 65-eri. Jis užaugo apsuptas žvejų. „Pamenu, čia dar nebuvo medžių, matėsi marios, – pamoja ranka jis. – Pamatydavai, kad atplaukia laivas, tėvai duodavo kapeikų ir liepdavo bėgti žuvies. Pasakydavai eilėraštį, gaudavai žuvies.“ Sulaukęs pilnametystės Zolenas panoro praplėsti akiratį, tad nusprendė išvykti iš Kuršių nerijos. Septynerius metus gyveno sostinėje, dirbo statybose. Vėliau atvyko į Klaipėdą, kur dirbo naru – jis yra pasiekęs net 60 metrų gylį. Taip pat dirbo Klaipėdos uoste, avarinėje laivų gelbėjimo tarnyboje. Galiausiai nusprendė grįžti į Neringą, čia dirbo ūkvedžiu poilsio namuose. Kai sugalvojo užsiimti žvejyba, įkūrė savo įmonę. „Nenorėčiau, kad mano vaikai užsiimtų šiuo verslu. Darbas sunkus, o profesija nyksta“, – sako Zolenas. Žvejys turi dvi dukras ir sūnų. Visi jie, baigę Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dirba inžinieriais.

Prie dailios žvejo sodybos vasaros rytais poilsiautojai rikiuojasi jau nuo pusės dešimtos – laukia, kada galės nusipirkti šviežios, dar šiltos, ką tik iš rūkyklos ištrauktos žuvies. Tačiau ši vasara, anot Zoleno, buvo prastoka. *
Alvidas, Laimis ir Robertas Kazlauskai – kartu žvejojantys tėvas, sūnus ir anūkas. Šeima užsiima, kaip sako Robertas, viskuo, kuo įmanoma. Vasara jiems darbymetis – žvejyba, nuomos ir restorano verslai – tad ir daugžodžiauti nėra kada. 

Senelis Alvidas Neringoje, kur 1951 m. iš Kavarsko atvyko kartu su šeima, žvejybos verslu užsiima nuo 1965-ųjų. Jis džiaugiasi, kad kartu žvejoja ir anūkas, kuris, pasimokęs ir pagyvenęs Italijoje, nusprendė grįžti ir tęsti žvejybos tradicijas.

„Anksčiau žvejodavome paromis, jūroje plaukiodavome dideliais laivais. Mariose žvejodavome tik rusų pusėje, nes ten tai didelės marios – ne kaip pas mus! Mūsų pusėje tik gaudykles statydavome. Ryte išplaukdavome, su tamsa grįždavome. Laive turėjome pečiuką, jame virdavome žuvienę“, – prisimena Alvidas. Aplinkos ministerijos užsakymu 2022 m. atlikti Kuršių marių tyrimai parodė, jog per pastaruosius du dešimtmečius stipriai sumažėjo sterkų populiacija. Mažiau ir vėgėlių bei perpelių. Taip pat užfiksuoti žymūs žuvų biomasės ir gausumo svyravimai.

Atsižvelgiant į šiuos rezultatus ir versline žvejyba užsiimančių žvejų pagaunamų žuvų kiekį, Gamtos tyrimų centro mokslininkai rekomendavo mažinti žvejybos intensyvumą Kuršių mariose. Pagrindiniai žvejybos įrankiai, kurių limitai turi būti mažinami atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas – specifinių dydžių tinklai bei marinės gaudyklės.

Tyrimo rekomendacijose nurodyta, jog būtina toliau stebėti, kaip žvejybą bei žuvų populiaciją veikia ribojimai. „Esant galimybei, būtina ateityje siekti susitarimo su Rusija dėl analogiškų žvejybos intensyvumą ribojančių priemonių taikymo visoje marių akvatorijoje“, – rašoma išvadose.

Rusijai priklauso beveik trys ketvirtadaliai Kuršių marių akvatorijos. 2000 m. buvo pasirašytas susitarimas tarp Lietuvos ir Rusijos dėl bendradarbiavimo žuvininkystės srityje. „Jį įgyvendinant buvo rengiami kasmetiniai pasitarimai su Rusijos Federacijos žuvininkystės specialistais, mokslininkais, buvo keičiamasi informacija, nustatomi atskirų žuvų rūšių sugavimo limitai Rusijai ir Lietuvai priklausančiose Kuršių marių dalyse“, – aiškina Giedrius Ladukas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyr. specialistas.

Tačiau 2022 m. vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą, bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Rusijos Federacijos sustabdytas. Kol Lietuva atlieka savo pareigą ir saugo žuvis Kuršių mariose, taip rizikuodama ilgamete žvejybos tradicija, Rusijos pusė analogiškų priemonių nesiima.

© Goethe-Institut Litauen, 2023