Kalvystės amato saugotojai Žemaitijoje
Viekšniai

„Kalvis Domininkas švelniais kūno judesiais nukaldino mane ir dienos šviesą išvydau 1948 metų pavasarį Viekšnių miestelyje“, – turėdamas mintyje savo tėvą, kalvį Domininką Stankų, sako kalvis Algirdas Stankus.
Keturių kartų kalvių Stankų dinastija prasidėjo Viekšniuose – nedideliame miestelyje Šiaurės Lietuvoje, į pietryčius nuo Mažeikių. „Šis miestelis – tarsi radiacija apšvitintas, daug garsių žmonių iš jo kilę, pradedant nepriklausomybės akto signatarais Biržiškomis, baigiant rašytoju Juozu Erlicku“, – sako Algirdo sūnus, kalvis Martynas Stankus.
Apie senąjį kalvį Algirdą žinios jau senokai pasklidusios po Lietuvą ir plačiau Europoje, ypač dėl jo įvaldytos Damasko plieno kalybos technologijos, išsiskiriančios savo tvirtumu ir linijų raštais. Algirdo nukaltų šviestuvų galima pamatyti šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, jis taip pat nukaldino prezidentūros reperezentacinių laiptų turėklus, o Ermitaže yra jo nukaltų ginklų kopijų.
Su sūnumis Algirdas ženkliai prisidėjo atkuriant viduramžių karių ginkluotę ir ekipuotę, rekonstravo kalavijus, kovos kirvius, ietis ir duriamuosius peilius – nukalė jų ne vieną komplektą. Jų darbai reprezentuoja Lietuvos kariuomenės istorinį tęstinumą, ginklų kalvystės kultūrą ir tradicijas.
Tačiau pats Algirdas apie savo žinomumą tik pajuokauja: „Ar aš tas garsusis kalvis? Nežinau. Bet kai nukalu karvee mėitą, ana laba apsidžiaug.“
Kalvio Algirdo buitis labai asketiška – mažai daiktų, tik tie, be kurių neįmanoma išsiversti arba kurie byloja apie tai, kas jam gyvenime buvo svarbu. Jis vis akcentuoja: „Mokomės iš praeities, ir kuo paprasčiau, tuo geriau.“

Amatą perduoda iš kartos į kartą

„Nuo pat mažumės dienas leisdavome kalvėje, – pasakoja Algirdo sūnūs. – Supratome, kad mūsų tėvas – ne eilinis.“ Paklausus Mindaugo, kas nulėmė, kad jis irgi pasirinko kalvio kelią, su stankišku humoru jis atsako: „Kito pasirinkimo lyg ir nebuvo. Kai stačias iš viedro pradėjau gerti, tai nuo mažens kalvėje ir gyvenau. Mačiau dirbantį tėvą, prisimenu kalvį senelį, o jei saugai tradicijas ir jas puoselėji, tai ir yra tęstinumas.“ Martynas irgi norėjo tapti kalviu nuo mažumės: „Kelias iki kalvystės paslapčių buvo labai trumpas – nuo sąmoningos vaikystės pradžios, nuo kokių trejų metų, kai galėjau pakelti  plaktuką. Niekas manęs nevertė metalo kalti. Natūraliai viskas išėjo. Tiesiog ėjau vis padažyti ką nors, padėti tėvui.“ Stankų dinastija tęsiasi: du sūnūs kalviai, viena marti juvelyrė, kita tautodailininkė, o žvelgiant į penkias mažąsias atžalas atrodo, kad bus ir penktoji kalvių karta.

Profesionalių kalvių niekas neruošia

Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 31 sertifikuotas kalvystės amatininkas.
Lietuvoje nėra mokymo įstaigų, kurios rengtų profesionalius kalvius. Vienintelė Vilniaus dailės akademija turi metalo meno ir juvelyrikos studijų programą, kurioje suteikiama ir kalviui reikalingų žinių bei įgūdžių. Pasak šios studijų programos komiteto vadovės doc. Neringos Poškutės-Jukumienės, kasmet apie 10 žmonių baigia šias studijas, tačiau su kalvyste savo tolesnį gyvenimą dažniausiai susieja 1–3 studentai, o kartais nė vieno. Pasak docentės, tam didžiausią įtaką turi kartų tęstinumas – dažniausiai kalvio kelią renkasi tie, kurių artimieji užsiima kalvyste ir turi įrengtas kalves. Martynas sako: „Akademikų pilna, bet iš tiesų reikia gerų amatininkų.“ Todėl jis organizuoja edukacinius užsiėmimus, kurių metu bando užkrėsti kalvystės bacila. „Tikras kalvis ne tik turi būti atviras naujovėms, jis taip pat turi dalintis savo patirtimi bei mokytis iš kitų“, – priduria Martynas.
Kalviai Stankai dalyvauja įvairiose šventėse ir rengia edukacijas, kuriose supažindina dalyvius su kalvystės amatu. Taip pat jau daug metų Mažeikių rajone, Daubarių piliakalnių papėdėje, organizuoja gyvosios archeologijos renginį „Geležinė Daubarių istorija“, kuriame pristatomi senieji amatai. Loreta ir Gražina – profesionalios fotografės, dirbančios šioje srityje jau daugiau nei 30 metų. Jųdviejų draugystę sustiprino dalyvavimas fotoklubo „Lokys“ veikloje.

„Esame ne tik amatininkės, bet ir kūrėjos, kurioms rūpi ne tik spalva ir forma, siekis pavaizduoti daiktus bei jų fragmentus taip, kad jie atrodytų tarsi gyvi. Fotografija mums dažniausiai dar ir neatsiejama nuo žodžių. Kitaip, kaip sako Loreta, tai būtų tik begėdiškas aplinkos stebėjimas.“

© Goethe-Institut Litauen, 2024