Ruzvelto aikštė (Dea Loher)

Das Leben auf der Praça Roosevelt
Foto: Marius Macevičius, menufaktura.lt

„ 'Visi mes pakankamai anksti sužinom, kad gyvenimas mėgsta pakišti lentą su vinimis. Atsigulam ant jos ir išmokstam nerėkti iš skausmo.“ Praça Roosevelt – tai aikštė pačioje San Paulo širdyje. Joje įsikūrę biurai, viešnamiai, barai, bingo lošimų salė, drabužių taisykla… Kartą joje prisėda ir bedarbis Raimundo, trumpiau vadinamas Mundo, ir pasilieka sėdėti. Mundo vos kyšo iš po juodo plastikinio maišo. Retsykiais jis užsirūko. Dažniausiai visiškai atsitiktinai ir paprastai tik labai trumpam aikštėje priešais Mundo susikerta įvairios gyvenimo istorijos. Čia prasideda istorija apie policininką, kuris niekuomet neužsiėmė nešvariais darbeliais, bet vieną vakarą išvydo savo sūnų, prekiaujantį narkotikais. Čia vėžiu serganti sekretorė Konča susitinka su savo geriausia drauge, transvestitu Aurora. Končos šefas, ginklų fabriko savininkas, atleidęs visus darbuotojus, čia įsimyli Bingo. Be to, čia sutinkame vyrą su kostiumu, lagaminu ir mobiliuoju telefonu, susidvejinusią Mariją, Bibi, dramblialige sergantį vyrą, nežemiško grožio transvestitą Zuzaną, moterį su kaulais…

Dea Loher pjesė vaizduoja gyvenimą didmiestyje. Jame visi jaučiasi vieniši, tačiau vis viena žiūri kits kito. Bet kai viena sutuoktinių pora prie aikštės stovinčio namo lange išvysta kažką panašaus į juodą gulbę, bloga lemtis paženklina tėvo pastangas surasti sūnų.“
(Thalia Theater, Hamburgas)

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Pasakojimų, monologų šioje Loher pjesėse, sakytum, per daug. Jie ne tik veiksmo variklis, bet neretai ir stabdys – šiek tiek monotoniški, dažnai pasikartojantys, varijuojantys vieną ir tą pačią būseną. Klausytis jų nėra lengva, nors režisieriaus noras teksto nekupiūruoti, leisti veikėjams išsisakyti ir šitaip atverti visą jų pilnatvę, visą skausmą ir vienatvę suteikia spektakliui savotiškos neskubios, net hipnotizuojančios plėtotės. Antraip juk vargu ar įvertintume, kokia sunki ir kartu brangi kiekviena prabėganti valanda ar minutė, iš pirmo žvilgsnio tuščia ir beprasmė, tačiau neįkainojama, kai reikia atsisveikinti.
(Rasa Vasinauskaitė „Gyvenimas Ruzvelto aikštėje“, 7 meno dienos, 2008.01.18)

„Ruzvelto aikštės“ personažas – tai neapibrėžtas dydis, įrėmintas gyvenimo istorijų fragmentais, prisiminimais, pakartojimais. Fragmentinių, nepasiduodančių priežastingumui gyvenimo istorijų pasakojimas šiame spektaklyje tampa nelengva užduotimi aktoriams. Naratyvo technika, trapiu atsiribojimu paremta vaidyba nėra stiprioji lietuviškosios aktorinės mokyklos pusė. Daugiasluoksnė pjesės stilistika veikia ir vaidmenų pobūdį, pjesės charakteriai – įvairių galimybių raizginys: tai ir fizinė atmintis, ir traumos nuojauta, ir demonstratyvus pasakojimas, ir trapios psichologinės gilumos aidas. Šį daugiasluoksniškumą aktoriai, atrodytų, bando „išlyginti“ brėždami gana vienaplanes vaidmenų linijas, o kartais krypsta komedijos stilistikos link šaržuodami savo personažus, paversdami juos pajuokos vertais keistuoliais.
(Jurgita Staniškytė „Pasiklydę tarp priežasties ir pasekmės“, Kultūros barai, 2008 m.)

Inszenierung in Litauen

Premjera 2008.01.11
Režisierius Gintaras Varnas
Scenografija Gintaras Makarevičius
Kompozitorius Marius Baranauskas
Vaidina Sigitas Šidlauskas, Viktorija Kuodytė, Dainius Svobonas, Asta Baukutė, Gytis Ivanauskas, Aurelija Tamulytė, Daiva Stubraitė, Eimutis Kvoščiauskas, Ričardas Vitkaitis, Tomas Erbrėderis, Vilija Grigaitytė, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis.
Vertė Jūratė Pieslytė